Marso paviršiuje gausu struktūrų, kurias galėjo suformuoti tik ilgai tekėjęs ar tyvuliavęs vanduo. Tai ir senoviniai ežerų dugnai bei pakrantės, ir nuosėdų sluoksniai bei specifiniai mineralai, ir upių vagos bei deltos. Tačiau klimato modeliai rodo, kad senovės Marsas greičiausiai buvo pernelyg šaltas skystam vandeniui. Šis neatitikimas tarp geologinių įrodymų ir klimato modelių jau kelis dešimtmečius neduoda ramybės planetologams. Dabar mokslininkai, pritaikę ežerų raidos modelį Marso sąlygoms, nustatė, kad ežerai galėjo išlikti skysti praktiškai neribotą laiką net ir esant žemai vidutinei temperatūrai, jei juos dengdavo plona sezoninė ledo danga.